Pavyzdinė mokykla Rusijoje
eziukas
megejas
Va taip aš įsivaizduoju mokyklą, kurią norėčiau būti baigęs. Bet nebuvo tokių dalykų mano laikais. Kažin - ar dabar Lietuvoje kas nors panašaus yra? Kvailas klausimas?

http://www.1tv.ru/newsvideo/164794



Apie senovės lietuvaites
megejas
Čia šiandien special edition apie tradicines šeimos vertybes, tiems kurie mato tą tąsą nuo Mindaugo laikų :) Gero skaitymo.

" Vartydami kelių šimtmečių senumo Lietuvos aprašymus, kurių gausu Europos bibliotekose, randame gausybę faktų liudijančių apie šokiruojantį ir sunkiai suprantamą mūsų protėvių gyvenimą. Nežiūrint to ar patys keliavo, ar iš kur nors nugirdo, Vakarų autoriai būtinai užfiksuodavo savo tekstuose visus įtikėtinus ir neįtikėtinus dalykus.

1635 m. vokiečių imperatoriaus pasiuntinys Adomas Olearius per Žemaitiją grįždamas iš Maskvos į Vokietiją sutiko Lietuvos armijos kapitoną. Šis lietuvis pasirodė esąs be galo laimingas nauja pažintimi ir nusprendė parodyti visą savo svetingumą. Jo dvarelyje buvo surengtas didelis balius, kuriame vokiečių diplomatas su visa savo palyda praleido naktį gerdami ir siautėdami. Kitos dienos rytą, prieš išvykstant svečiams, šeimininkas dar norėjo pakviesti savo dvi dukras, “kad svečiams nieko daugiau nestigtų.” Vokietis diplomatiškai atsisakė tokio pasiūlymo. Toksai žemaičio poelgis primena Marco Polo, XIII a. antrosios pusės Venecijos keliautojo, tvirtinimą, jog Kinijoje tarp kai kurių tautelių egzistavo paprotys keliautojams leisti naudotis savo žmonomis, kad būtų atgrynintas kraujas. Buvo tikima, jog tai gali atnešti geresnę ateitį, nes užsieniečiai buvo laikomi išskirtiniais. Šiandien mokslininkai sutaria, kad toks paprotys tikrai galėjo egzistuoti mažose bendruomenėse. Deja, negalime pasakyti, kas sukosi Lietuvos armijos kapitono galvoje. Gal jis iš tikrųjų norėjo tokiu būdu išreikšti dėkingumą pagarbą aukštam svečiui?

Leidimą užsieniečiams naudotis lietuvaitėmis patvirtina XVII a. pabaigos prancūzo Jordano de Colombier tekstas. Jame rasime fragmentą, kuriame tvirtinama, jog Lietuvoje sunkiai galima rasti nekaltą mergaitę jaunesnę nei dešimties metų, o pirkliai keliaujantys šioje šalyje gali jomis laisvai naudotis. Tačiau, autorius priduria, jeigu pabandytų nors vieną išsivežti- rizikuotų prarasti ir turtą, ir gyvybę.

Vienas iš žymiausių kelionių literatūros tyrinėtojų lenkų istorikas Antoni Mączak iškėlė hipotezę, jog keliautojai elgėsi daug laisviau ir dažniau patirdavo įvairius meilės nuotykius nei tėvynėje pasilikę tautiečiai. Galbūt todėl gausiuose žodynėliuose, skirtuose atvykstantiems iš užsienio, būdavo išvardijamos ne tik intymiausios kūno dalys, bet ir įvairūs posakiai skirti gundymui ir įvairioms intymioms situacijoms. A. Mączak mano, jog nestabilus ir mobilus gyvenimo būdas galėjo būti laisvesnio seksualinio gyvenimo priežastis. Vietinės moterys savo ruožtu buvo linkusios lengviau atsiduoti vyrams, kurie “greitai išnyks už horizonto”.

Kitus mums nemažiau keistus senovės lietuvių gyvenimo faktus raportuoja Johan-Arnold von Brandt. Šis vokiečių tautybės profesorius XVII a. pabaigoje keliavo po Žemaitiją ir Prūsijoje esančias lietuvių apgyvendintas žemes. Autorius tvirtino, jog lietuvių vaikinai pradeda ieškotis žmonų nuo 17-18 metų amžiaus. Tačiau jų seksualinis gyvenimas prasideda daug anksčiau. Dar daugiau, jie mieliau į žmonas ima ne nekaltas mergaites, bet vieną ar daugiau vaikų turinčias moteris. Taip yra apsisaugoma nuo grėsmės šeimai likti bevaikei. Profesorius tvirtina, jog vaikai yra ypač vertinami šioje šalyje. Priduriama, jog sutuoktiniai prieš vedybas išbando vienas kitą lovoje ir, jei lieka patenkinti- veda.

Manoma, jog didelėje Europos dalyje, prieš krikščionybės įsitvirtinimą buvo įprasta merginoms gyventi laisvą seksualinį gyvenimą. Dar daugiau, jei po vedybų vyras sužinodavo, jog jo žmona nekalta, palikdavo ją. Buvo tikima, jog vyro “nepaliesta” mergina nebuvo verta santuokos. Anot J.-A. von Brandto aprašymo, šie papročiai buvo plačiai paplitę ir tarp lietuvių.

Etnografė Pranė Dundulienė pabrėžia, jog vaikai užėmė svarbią vietą lietuvių šeimos gyvenime. Todėl gali būti, jog J.-A. von Brandt pasakė tiesą, tvirtindamas, jog lietuviai siekė turėti kaip galima daugiau vaikų, ir todėl rinkdamiesi žmonas pirmenybę teikdavo moterims jau turinčioms jų. Tačiau, kita vertus, buvo pakankamai daug šeimų, vengusių turėti daug vaikų, ypač tų, kurios turėjo mažiau žemės ir nenorėjo jos dalinti į dar smulkesnius plotus gausiems palikuonims. Dėl šios priežasties, yra žinoma daugybė atvejų, kai nepageidaujamo vaisiaus būdavo atsikratoma įvairiausiais būdais (geriant specialią arbatą, sunkiai dirbant ir kt.). Atrodo, jog abortai irgi buvo labai paplitę, nes kartkartėmis katalikų bažnyčia juos uždrausdavo.

Kodėl intymūs dalykai taip domino keliautojus? XX a. antrojoje pusėje Vakarų Europoje atsirado nemažai studijų, skirtų besikeičiančiam XVI-XVII a. žmogaus požiūriui į intymumą. Pagrindinė tų studijų išvada yra ta, jog, palyginti su viduramžiais, naujųjų amžių žmogus tapo uždaresnis, mažiau afišuojantis savo jausmus, drovesnis, akyliau slepiantis savo kūną. Tačiau žmogaus prigimties tai nepakeitė. Jis ir toliau domėjosi nuogu kūnu bei kitų žmonių intymiu gyvenimu. Išmestas iš viešo gyvenimo intymumas sugrįžo naujųjų amžių žmogui per literatūrą. Kaip tik dėl to nuo XVI a. stebime erotinės spaudos gausėjimą ir intymių temų skverbimąsi į literatūrą. Šis vystymasis tam tikrą piką pasiekė XVIII a., kai kūrė garsusis Marquis de Sade. Šiandiena jo pasireiškimą stebime išsipūtusiame interneto pasaulyje, kur didelė dalis informacijos skirta būtent šioms temoms. Neabejotina, jog senovėje įvairių tautų aprašymų autoriai, keliautojai ir diplomatai skelbę savo atsiminimus, jautė tokios temos paklausą ir nesivaržydami į savo darbus įtraukdavo išgalvotus ir realius erotinio bei intymaus gyvenimo pasažus.

Dar viduramžiais atsiradę lietuvių intymaus gyvenimo faktai ir stereotipai buvo kartojami kelis sekančius amžius. Negalima sakyti, jog jie yra visiškai klaidingi ir neatitinkantys realybės, tačiau trūkstant tyrinėjimų, negalima teigti ir priešingai. Padėtį komplikuoja dar ir tai, jog intymumo ir seksualumo sampratos prieš keletą šimtų metų buvo visiškai kitokios nei šiandien. Galima tik konstatuoti, jog nuo viduramžių iki maždaug XIX a. Vakaruose egzistavo stereotipas, jog lietuvaitės buvo mažiau suvaržytos ir laisvesnių seksualinių papročių."

"Apie senovės lietuvaites"
dr. Rūstis Kamuntavičius
2003-02-06
http://www.milosz.lt/rustis/publikacijos/apie_senoves_lietuvaites.htm

Kanapės Lietuvoje - neryžtingumas ar nešvarūs interesai?
eziukas
megejas
"Apie kanapes – Lietuvos dirvožemiui tinkamus, nereiklius mūsų senelių augalus - daug gerų žodžių pasakytų artimi valstybės kaimynai – latviai, lenkai, ukrainiečiai. Kanapės jau augdamos saugo kitas kultūras nuo kenkėjų. Nunokusios yra vertingos maistinėmis, vaistinėmis ir pramoninėmis savybėmis. Aliejų iš kanapių sėklų spaudžia lenkai, serbai, vokiečiai, kanadiečiai ir „braliukai“ latviai, gaminantys ir delikatesinį kanapių sviestą. Japonai ir kinai daro prabangų popierių, išskirtinės kokybės ekologišką tekstilę. Prancūzai, kanadiečiai sunaudoja visą augalą, net kanapių spalius, iš kurių gamina tvirtą, statybose patogų cementą – statomi ištisi ekokvartalai su vaizdingais fachverko stiliaus namais.
Pagaliau mūsų kulinarinis paveldas nuskurstų be žemaičių kastinio su kanapių „spirgučiais“, o Upytės bandymų stoties pluoštinių augalų auginimo žinovės dr. Zofija Jankauskienė ir dr. Elvyra Gruzdevienė žino aibę aukštaitiškų skanėstų su linų ir kanapių sėmenimis bei aliejumi.
Deja, mūsų įstatymų leidėjams kelintą pavasarį pritrūksta kompetencijos ar valios nustatyti tvarką, kuri atvertų šalies ūkininkams dar vieną verslo nišą. Pavyzdžiui, Latvijoje, kanapių auginimas reglamentuotas taisyklėmis, kaip galima auginti kanapes („Kartiba, kada atlauta kanepju audzešana“), kuriose – vos šeši punktai."

"Baltijos pluoštinių kultūrų augintojų ir perdirbėjų asociacijos direktorius Andrius Osadčis ir kanapių auginimo pionierius Lietuvoje Edgaras Babanovas turi savo versiją: galbūt reikliai vykdant kontrolę netyčia išaiškės slapti kanapių pasėliai, kuriuose auga toli gražu ne pluoštinės kanapės? Šias plantacijas „stoguoja“ anaiptol ne eiliniai „žemės kurmiai“, - asociacijos prezidentas aktorius Ramūnas Rudokas „ŪP“ tvirtino turįs ir tokios informacijos."


Informuoti žmonės sako - kad nešvarūs interesai, nes neryžtingumą ekonomiškai perspektyvioj žemės ūkio šakoj sunku įžvelgti...

Visą straipsnį skaitykite http://www.up.lt/straipsniai/skaitykite/?article_id=2900 (reikalauja nemokamos registracijos).

Apie išniekintą lietuvių kalbą
megejas
Negaliu nepasidalinti A. Užkalnio įžvalgomis apie lietuvių kalbą bei iš to išplaukiantį lietuvio mastymą, ypač kas liečia jos mokymo mokykloje. Esu patyręs tai pats:

"Tai mokyklinio rašinėlio stilius, iš kurio, deja, neišaugama: banalios metaforos, nuvalkioti palyginimai, minties bailumas.
[...]
Mūsų lietuvių kalbos pedagogės ir tie, kas jas rengė, turi jausti didelę gėdos naštą. Užuot mokęsi vartoti kalbą, buvome mokomi tarnauti kalbai. Mes Lietuvoje tiesiog išveisėme visą kalbos mokyklą, smaugiančią kūrybiškumą ir fantaziją. Lietuvių kalba supančiota ir išniekinta vidutinybės kulto. "

Ačiū Dievui, man būnant paskutinėje abitūros klasėje (humanitarinio profilio!), mums paskyrė naują mokytoją - D. Ignotienę, kuri buvo baigusi VU, o ne pedagoškę, iki tol nedirbusi mokyklų sistemoje ir po ilgų dekretinių atostogų, šviežiai atėjo mokyti abiturientų. Tik jinai, per tekstų analizes ir interpretacijas, gerbdama kiekvieno mokinio teisę reikštis ir ją skatindama, sugebėjo parodyti, kad kalba ir mastymas, gali iškilti aukščiau trafaretiškų rašinėlių rašymo ribų. Ačiū jai už tai. Dėja, kiek teko vėliau apie ją išgirsti iš gerokai po manęs baigusių ir pas ją besimokiusių - vienas lauke ne karys, ir ją sistema palaužė... O gal tai buvo tik neteisingas, kelių buvusių mokyklos "neklaužadų" įvertinimas?


Krikščionybė nėra ideologija ar pasaulio pertvarkymo programa
eziukas
megejas
"Krikščionybė nėra ideologija ar pasaulio pertvarkymo programa, konkuruojanti su kitomis programomis. Taip, ji perkeičia pasaulį daug radikaliau nei kuri nors ideologija, tačiau ta pertvarka yra visai kito lygmens. Kai tik mes pasistatome kovos barikadas – tai jau būna pralaimėjimo pradžia. Nesvarbu, prieš ką jos statomos: ar prieš gėjų kultūrą, ar prieš kitaip tikinčiuosius, ar prieš krikščionybę niekinančiuosius. Kai tik paskelbiame, kad „Viešpats su mumis“, neišvengiamai paaiškėja, jog mūsų barikada yra ne Dievo Karalystės tvirtovė, bet veikiau užtvanka Dievo meilės upėje. Kiekviena barikada užstoja Kristų. Nes Jis visada barikadas griauna, o ne jas stato, nes Jis neįsitenka nė vienoje barikadų pusėje, nes Jis neturi priešų, tik paklydusias avis ir pasimetusias monetas, kurių nenuilsdamas ieško."

Daugiau skaitykite: Andrius Navickas. „Patobulintos“ krikščionybės gundymai

Gyvenimo išmintis
eziukas
megejas
Šiandien el. paštu gavau tokį štai gydytojo interviu, kuriuo labai džiaugiuosi ir dalinuosi su jumis:

Medicinos mokslų daktaras Paulo Ubiratanas dirba Porto Alegrė Brazilijoje ligoninės vyriausiuoju gydytoju. Žemiau - fragmentas interviu, kurį jis davė vietinei televizijai.

Klausimas: Pratimai širdies ir kraujagyslių sistemai pratęsia gyvenimą - ar tai tiesa?
Atsakymas: Širdis sukurta susitraukti tam tikrą kiekį kartų. Nešvaistykite jų pratimams. Jums skirtas gyvenimas baigsis nepriklausomai nuo to, kaip jūs eikvosite širdies susitraukimus. Tai tas pats lyg sakytumėt, kad galite pratęsti savo automobilio gyvenimą, jeigu jį itin greitai vaikysite. Norite gyventi ilgiau? Miegokite per siestą.

Kl.: Ar reikia liautis valgyti raudoną mėsą? Daugiau valgyti vaisių ir augalinio maisto?
Ats.: Reikia suprasti maitinimosi efektyvumo strategiją. Ką valgo karvės? Žolę ir kukurūzus. Kas tai? Augalinis maistas. Tokiu būdu jautienos gabalas - pats efektyviausias būdas pasisavinti augalinį maistą. Norite valgyti javus? Valgykite vištieną.

Kl.: Ar reikia mažinti alkoholio vartojimą?
Ats.: Jokiu būdu. Vynas gaminamas iš uogų. Brendis - tai distiliuotas vynas, o tai reiškia, kad iš uogų pašalintas skystis, dėl to iš jų jūs gausite daugiau naudos. Alus irgi gaminamas iš javų. Neribokite perdėtai jo vartojimo.

Kl.: Kokie reguliarių fizinių pratimų privalumai?
Ats.: Mano filosofija tokia: jeigu jums nieko neskauda, nieko nedarykite. Jūs visiškai tvarkoje.

Kl.: Keptas maistas kenksmingas?
Ats.: Mūsų laikais maistą kepame ant augalinės kilmės aliejų, jis jų prisotinamas. Kaip gali būti kenksmingas papildomas augalinis maistas?

Kl.: Kaip galima sporto salėje atsikratyti antsvorio?
Ats.: Visiškai niekaip. Vienintelis dalykas, kurio pasiekiame pratimais raumenims - atitinkamo raumens padidėjimas.

Kl.: Šokoladas kenksmingas?
Ats.: Tai kakava. Tai augalinis maistas. Geras produktas valgyti ir būti laimingu. Gyvenimas neturi būti kelionė iki karsto nusiteikus į jį patekti visiškai sveikam, su patraukliu ir gerai išsilaikiusiu kūnu. Geriausia pradėti kelionę su alumi vienoje rankoje ir sumuštiniu kitoje ir baigti ją po daugelio sekso valandų, su visiškai pavargusiu, sunaudotu kūnu, rėkiant - tai buvo verta to, kokia puiki kelionė!..

Kl.: Ką Jūs dar galite patarti?
Ats.: Jeigu nuolatinis vaikščiojimas būtų naudingas, paštininkai būtų nemirtingi. Orkos visą gyvenimą plaukioja, valgo žuvį ir geria vandenį ir vis dėlto jos storos. Kiškiai bėgioja ir šokinėja be paliovos, bet gyvena ne ilgiau kaip 15 metų. Vėžliai nebėgioja ir nieko neveikia, o gyvena 450 metų.

Kauno "Žalgirio" fanų pokštas. Ar ne pokštas?
haha
megejas
Čia Pipedijoj tokią linksmą nuotrauką atradau, kaip jums?



1929 m. Rusijos išbuožinimas
eziukas
megejas
V. Ilgius pasufleravo dokumentinių filmų seriją "Исторические хроники" с Николаем Сванидзе. Pirmas filmas kurį pasižiūrėjau atvėrė akis - štai kur tie rudai-raudoni nežmonės treniravosi prieš pradėdami savo antižmogišką veiklą Lietuvoje. Ir aišku dabar iš kur rusiškas propagandinis terminas "kulak" (liet. kumštis), atitinkantis lietuvišką sovietinį terminą "buožė". "Kulak" - tai labai daug ir sunkiai dirbantis ūkininkas, nuo to darbo jo delnai nebeišsitiesia, visada į kumštį sugniaužti, ir miegant jam nereikia pagalvės, užtenka tą savo vargo kumštį po galva pasidėt. Iš esmės tai darboholikai, savo prakaitu užsidirbę šiek tiek daugiau nei elinis pilietis. O juos sunaikint nusprendė... šunsnukiai, švelniai tariant, galvoj netelpa.



„Šindlerio sąrašas“? Blogiausias filmas iš visų. Ten viskas yra suknistas melas..."
megejas
"Kas jame sumeluota?

Išeities taškas yra klaidingas. Tas pozityvus mąstymas. Spielbergas pasakoja istoriją iš nugalėtojo perspektyvos. Pabaigoje žmonės eina išsirikiavę ir dainuoja, lyg būtų nugalėjusi žmonija. Filmo apie koncentracijos stovyklą išeities taškas gali būti tik praradimas, Europos civilizacijos kultūros pralaimėjimas. Tokia yra tiesa: holokausto išgyvenimai yra universalūs išgyvenimai. Holokaustas nėra vokiečių ir žydų karas – kas taip mano, to pastangos bergždžios. Holokaustas yra universalus visų civilizacijos vertybių atmetimas, ir ilgą laiką aš maniau, kad mes šio to pasimokėme. Bet aš klydau."

Šiaip tai kiekvieną žodį to pokalbio galima būtų cituoti, tad eikite ir geriau skaitykite patys:

Imre Kertész – paskutinis liudininkas



"Penktoji kolona"
eziukas
megejas
pradžių perskaičiau šitą: Krizės išsekintos Baltijos šalys – priešų taikinyje? apie Latviją ten rašo.

Po to perskaičiau štai šią Kreivarankio trumpą įžvalgą: Pamąstymai iki penkių

Po to puoliau gūglinti "penktoji kolona" ir radau įdomų tekstą iš istorijos: Laisvės kryžkelės. „Penktoji kolona“ tarpukario Lietuvoje.

"Štai todėl pirmiausia reikėtų skelbti ne tiek istorijos interpretacijas, ką ypač praktikavo sovietai, o autentiškus dokumentus, pasirašytus konkrečių asmenų. Iš tų dokumentų, t.y. iš autentikos kiekvienas besidomintis istorija nesunkiai gali padaryti savo išvadų. Ne svarbu net, ar tos išvados sutaps, ar nesutaps su oficialiai priimtu vertinimu. Tai yra be galo svarbi tos pilietinės visuomenės kūrimo sąlyga, t.y. sugebėjimas vertinti, protauti ir veikti nepriklausomai nuo kažkieno primestos ar primetamos konjunktūros. Nebūkime naivūs, visais laikais mūsų valstybingumui priešiškos jėgos stengėsi ir stengsis primesti savo vertinimus, savo poziciją, savo interpretacijas, kaip jau buvo tarpukariu. Istorija turi tendenciją kartotis. Pagaliau nieko naujo jau seniai nevyksta. Todėl neverta kartoti ir praeities klaidų, perėti kokių nors naujųjų bolševikų, ne svarbu, ar nupirkti jie, ar tik sutrikę naivuoliai."

O vis dėlto, kas per daiktas ta "penktoji kolona"? Kodėl penktoji, kodėl kolona?

?

Log in