?

Log in

No account? Create an account

Kanapės Lietuvoje - neryžtingumas ar nešvarūs interesai?
eziukas
megejas
"Apie kanapes – Lietuvos dirvožemiui tinkamus, nereiklius mūsų senelių augalus - daug gerų žodžių pasakytų artimi valstybės kaimynai – latviai, lenkai, ukrainiečiai. Kanapės jau augdamos saugo kitas kultūras nuo kenkėjų. Nunokusios yra vertingos maistinėmis, vaistinėmis ir pramoninėmis savybėmis. Aliejų iš kanapių sėklų spaudžia lenkai, serbai, vokiečiai, kanadiečiai ir „braliukai“ latviai, gaminantys ir delikatesinį kanapių sviestą. Japonai ir kinai daro prabangų popierių, išskirtinės kokybės ekologišką tekstilę. Prancūzai, kanadiečiai sunaudoja visą augalą, net kanapių spalius, iš kurių gamina tvirtą, statybose patogų cementą – statomi ištisi ekokvartalai su vaizdingais fachverko stiliaus namais.
Pagaliau mūsų kulinarinis paveldas nuskurstų be žemaičių kastinio su kanapių „spirgučiais“, o Upytės bandymų stoties pluoštinių augalų auginimo žinovės dr. Zofija Jankauskienė ir dr. Elvyra Gruzdevienė žino aibę aukštaitiškų skanėstų su linų ir kanapių sėmenimis bei aliejumi.
Deja, mūsų įstatymų leidėjams kelintą pavasarį pritrūksta kompetencijos ar valios nustatyti tvarką, kuri atvertų šalies ūkininkams dar vieną verslo nišą. Pavyzdžiui, Latvijoje, kanapių auginimas reglamentuotas taisyklėmis, kaip galima auginti kanapes („Kartiba, kada atlauta kanepju audzešana“), kuriose – vos šeši punktai."

"Baltijos pluoštinių kultūrų augintojų ir perdirbėjų asociacijos direktorius Andrius Osadčis ir kanapių auginimo pionierius Lietuvoje Edgaras Babanovas turi savo versiją: galbūt reikliai vykdant kontrolę netyčia išaiškės slapti kanapių pasėliai, kuriuose auga toli gražu ne pluoštinės kanapės? Šias plantacijas „stoguoja“ anaiptol ne eiliniai „žemės kurmiai“, - asociacijos prezidentas aktorius Ramūnas Rudokas „ŪP“ tvirtino turįs ir tokios informacijos."


Informuoti žmonės sako - kad nešvarūs interesai, nes neryžtingumą ekonomiškai perspektyvioj žemės ūkio šakoj sunku įžvelgti...

Visą straipsnį skaitykite http://www.up.lt/straipsniai/skaitykite/?article_id=2900 (reikalauja nemokamos registracijos).

Apie senovės lietuvaites
megejas
Čia šiandien special edition apie tradicines šeimos vertybes, tiems kurie mato tą tąsą nuo Mindaugo laikų :) Gero skaitymo.

" Vartydami kelių šimtmečių senumo Lietuvos aprašymus, kurių gausu Europos bibliotekose, randame gausybę faktų liudijančių apie šokiruojantį ir sunkiai suprantamą mūsų protėvių gyvenimą. Nežiūrint to ar patys keliavo, ar iš kur nors nugirdo, Vakarų autoriai būtinai užfiksuodavo savo tekstuose visus įtikėtinus ir neįtikėtinus dalykus.

1635 m. vokiečių imperatoriaus pasiuntinys Adomas Olearius per Žemaitiją grįždamas iš Maskvos į Vokietiją sutiko Lietuvos armijos kapitoną. Šis lietuvis pasirodė esąs be galo laimingas nauja pažintimi ir nusprendė parodyti visą savo svetingumą. Jo dvarelyje buvo surengtas didelis balius, kuriame vokiečių diplomatas su visa savo palyda praleido naktį gerdami ir siautėdami. Kitos dienos rytą, prieš išvykstant svečiams, šeimininkas dar norėjo pakviesti savo dvi dukras, “kad svečiams nieko daugiau nestigtų.” Vokietis diplomatiškai atsisakė tokio pasiūlymo. Toksai žemaičio poelgis primena Marco Polo, XIII a. antrosios pusės Venecijos keliautojo, tvirtinimą, jog Kinijoje tarp kai kurių tautelių egzistavo paprotys keliautojams leisti naudotis savo žmonomis, kad būtų atgrynintas kraujas. Buvo tikima, jog tai gali atnešti geresnę ateitį, nes užsieniečiai buvo laikomi išskirtiniais. Šiandien mokslininkai sutaria, kad toks paprotys tikrai galėjo egzistuoti mažose bendruomenėse. Deja, negalime pasakyti, kas sukosi Lietuvos armijos kapitono galvoje. Gal jis iš tikrųjų norėjo tokiu būdu išreikšti dėkingumą pagarbą aukštam svečiui?

Leidimą užsieniečiams naudotis lietuvaitėmis patvirtina XVII a. pabaigos prancūzo Jordano de Colombier tekstas. Jame rasime fragmentą, kuriame tvirtinama, jog Lietuvoje sunkiai galima rasti nekaltą mergaitę jaunesnę nei dešimties metų, o pirkliai keliaujantys šioje šalyje gali jomis laisvai naudotis. Tačiau, autorius priduria, jeigu pabandytų nors vieną išsivežti- rizikuotų prarasti ir turtą, ir gyvybę.

Vienas iš žymiausių kelionių literatūros tyrinėtojų lenkų istorikas Antoni Mączak iškėlė hipotezę, jog keliautojai elgėsi daug laisviau ir dažniau patirdavo įvairius meilės nuotykius nei tėvynėje pasilikę tautiečiai. Galbūt todėl gausiuose žodynėliuose, skirtuose atvykstantiems iš užsienio, būdavo išvardijamos ne tik intymiausios kūno dalys, bet ir įvairūs posakiai skirti gundymui ir įvairioms intymioms situacijoms. A. Mączak mano, jog nestabilus ir mobilus gyvenimo būdas galėjo būti laisvesnio seksualinio gyvenimo priežastis. Vietinės moterys savo ruožtu buvo linkusios lengviau atsiduoti vyrams, kurie “greitai išnyks už horizonto”.

Kitus mums nemažiau keistus senovės lietuvių gyvenimo faktus raportuoja Johan-Arnold von Brandt. Šis vokiečių tautybės profesorius XVII a. pabaigoje keliavo po Žemaitiją ir Prūsijoje esančias lietuvių apgyvendintas žemes. Autorius tvirtino, jog lietuvių vaikinai pradeda ieškotis žmonų nuo 17-18 metų amžiaus. Tačiau jų seksualinis gyvenimas prasideda daug anksčiau. Dar daugiau, jie mieliau į žmonas ima ne nekaltas mergaites, bet vieną ar daugiau vaikų turinčias moteris. Taip yra apsisaugoma nuo grėsmės šeimai likti bevaikei. Profesorius tvirtina, jog vaikai yra ypač vertinami šioje šalyje. Priduriama, jog sutuoktiniai prieš vedybas išbando vienas kitą lovoje ir, jei lieka patenkinti- veda.

Manoma, jog didelėje Europos dalyje, prieš krikščionybės įsitvirtinimą buvo įprasta merginoms gyventi laisvą seksualinį gyvenimą. Dar daugiau, jei po vedybų vyras sužinodavo, jog jo žmona nekalta, palikdavo ją. Buvo tikima, jog vyro “nepaliesta” mergina nebuvo verta santuokos. Anot J.-A. von Brandto aprašymo, šie papročiai buvo plačiai paplitę ir tarp lietuvių.

Etnografė Pranė Dundulienė pabrėžia, jog vaikai užėmė svarbią vietą lietuvių šeimos gyvenime. Todėl gali būti, jog J.-A. von Brandt pasakė tiesą, tvirtindamas, jog lietuviai siekė turėti kaip galima daugiau vaikų, ir todėl rinkdamiesi žmonas pirmenybę teikdavo moterims jau turinčioms jų. Tačiau, kita vertus, buvo pakankamai daug šeimų, vengusių turėti daug vaikų, ypač tų, kurios turėjo mažiau žemės ir nenorėjo jos dalinti į dar smulkesnius plotus gausiems palikuonims. Dėl šios priežasties, yra žinoma daugybė atvejų, kai nepageidaujamo vaisiaus būdavo atsikratoma įvairiausiais būdais (geriant specialią arbatą, sunkiai dirbant ir kt.). Atrodo, jog abortai irgi buvo labai paplitę, nes kartkartėmis katalikų bažnyčia juos uždrausdavo.

Kodėl intymūs dalykai taip domino keliautojus? XX a. antrojoje pusėje Vakarų Europoje atsirado nemažai studijų, skirtų besikeičiančiam XVI-XVII a. žmogaus požiūriui į intymumą. Pagrindinė tų studijų išvada yra ta, jog, palyginti su viduramžiais, naujųjų amžių žmogus tapo uždaresnis, mažiau afišuojantis savo jausmus, drovesnis, akyliau slepiantis savo kūną. Tačiau žmogaus prigimties tai nepakeitė. Jis ir toliau domėjosi nuogu kūnu bei kitų žmonių intymiu gyvenimu. Išmestas iš viešo gyvenimo intymumas sugrįžo naujųjų amžių žmogui per literatūrą. Kaip tik dėl to nuo XVI a. stebime erotinės spaudos gausėjimą ir intymių temų skverbimąsi į literatūrą. Šis vystymasis tam tikrą piką pasiekė XVIII a., kai kūrė garsusis Marquis de Sade. Šiandiena jo pasireiškimą stebime išsipūtusiame interneto pasaulyje, kur didelė dalis informacijos skirta būtent šioms temoms. Neabejotina, jog senovėje įvairių tautų aprašymų autoriai, keliautojai ir diplomatai skelbę savo atsiminimus, jautė tokios temos paklausą ir nesivaržydami į savo darbus įtraukdavo išgalvotus ir realius erotinio bei intymaus gyvenimo pasažus.

Dar viduramžiais atsiradę lietuvių intymaus gyvenimo faktai ir stereotipai buvo kartojami kelis sekančius amžius. Negalima sakyti, jog jie yra visiškai klaidingi ir neatitinkantys realybės, tačiau trūkstant tyrinėjimų, negalima teigti ir priešingai. Padėtį komplikuoja dar ir tai, jog intymumo ir seksualumo sampratos prieš keletą šimtų metų buvo visiškai kitokios nei šiandien. Galima tik konstatuoti, jog nuo viduramžių iki maždaug XIX a. Vakaruose egzistavo stereotipas, jog lietuvaitės buvo mažiau suvaržytos ir laisvesnių seksualinių papročių."

"Apie senovės lietuvaites"
dr. Rūstis Kamuntavičius
2003-02-06
http://www.milosz.lt/rustis/publikacijos/apie_senoves_lietuvaites.htm